Douglas Coupland “X-Karta: pasakojimai akceleracijos visuomenei“

Douglas Coupland “X-Karta:pasakojimai akceleracijos visuomenei“

• Jaučiuosi taip, lyg sėdėčiau prie didžiulio stalo, aplink kurį grūdasi šimtai godžių vaikų, tokių išlepintų ir nekantrių, kad jie net negali sulaukti, kol paruoš maistą. Jie griebia nuo stalo paukščius ir suryja juos gyvus.
• Mes leidžiame savo jaunystę kaupdami turtą ir leidžiame turtą siekdami susigrąžinti jaunystę.
• Gyvenimą švaistai kolekcionuodamas daiktus.
• Per anoniminių alkoholikų susirinkimus broliai stikliuko mėgėjai supyksta ant jūsų, jei nepuolate džiaustyti savo purvinų skalbinių prieš auditoriją. Turiu galvoje, jei neišliejate viso purvo: neiškėliate į paviršių visų kibirų, plūduriuojančių jūsų sielos šulinyje, su paskendusių kačiukų kūnais ir žudimo įnagiais. Anoniminių alkoholikų grupės nariai nori išgirsti siaubo istorijas apie, tai kaip žemai esatę puolęs gyvenime, ir dar tokias, kad viena istorija būtų baisesnė už kitą. Pasakojimai apie smurtą šeimoje, svetimo turto grobstymą ir šlapinimąsi viešose vietose yra labai sveikinami ir vertinami. Tikrai tai žinau, nes pats vaikščiojau į tuos suitikimus, mačiau, kaip žmonės save menkina, ir pyksta ant savęs, kad nesu nepataisomas niekašas ir todėl negaliu kitiems papasakoti kraupių istorijų iš savo paties gyvenimo. “Niekada nebijok iškosėti šiek tiek skreplių klausytojams <…>kaip žmonės gali padėti sau, jei jie nenori patirti dalelytės tavo siaubo? Žmonės nori tos dalelytės, jiems jos reikia. Po tavo iškosėtų skreplių jų pačių siaubas neatrodo toks baisus.“
• Rengiuosi taip, kaip būčiau nepastebimas, nematomas – kaip visi. Ūžsimaskavęs.
• Mes visi rytais einame į darbą dėl vienintelės priežasties: bijom to, kas atsitiks, jei liausime tai darę.
• Kaip biologinė rūšis mes nesam sukurti dykinėti. Mums atrodo, kad esam, bet iš tikrųjų taip nėra.
• Mirė trisdešimties, palaidotas septyniasdešimties
• Man atrodė, kad gebėjimas taip atvirai žvelgti į pasaulį manyje sunaikintas visiems laikams; aš buvau įsitkinęs, kad ateinančius keturiasdešimt metų pravaikščiosiu tik apsimetinėdamas, kad gyvenu, toks tuščiaviduris, klausydamasis, kaip manyje šaipydamiesi barška jaunystės mumijos dulkių pripildytas barškutis.
• Aids už bučinį (Hiperkarma): tvitas įsitikinimas, kad bausmė kažkodėl visuomet būna gerokai didesnė už nusikaltimąL ozono skylė už šiukšlinimą.
• Šypsosi santūriomis “prašom mūsų neužmušti“ šypsenomis
• Kiekvienas miestas turi savo kvapą
• Visi gimdami atsinešame laišką, ir jei tik būsime nuširdūs patys sau, prieš mirtį gali būti leista perskaityti tą laišką
• Tik vienišas žmogus gali gyventi paklusdamas esminiams buties dėsniams; ir jeigu jis pastebi ką tik išaušusį rytą arba mato vakarą, pilną daugybės įvairiausių dalykų, jeigu jis suvokia visa tai, kas vyksta, – tada, nors ir būdamas pačiame įvykių sukuryje, tas žmogus yra jiems nepavaldus, jis yra laisvas nuo jų lyg negyvėlis.
• Kaip buvęs rūkalius naktį sugriauna laiką ir erdvę susapnavęs košmarą, kad vėl pradėjo rūkyti. Bet dabar rūkalius atsibudo ir rankoje pamatė degančią cigaretę, ir jo siaubui nėra ribų.
• Atrodo, kad mūsų tėvų karta arba negali, arba nenori suprasti, kaip juos išnaudoja prekių gamintojai. Jie į vartojimą žiūri visiškai rimtai.
• Priklausydamas vidurinei klasei, turi susitaikyti su tuo, kad istorija tave ignoruoja. Turi susitaikyti su tuo, kad istorija nepadeda tau kovoti už tavo reikalą ir niekada tavęs negaili. Tai kaina, kurią reikia mokėti už kasdieninį komfortą ir ramybę. Todėl visi mūsų džiaugsmai yra sterilūs, o skausmai nesukelia užuojautos.