Archyvas | Informaciniai leidiniai RSS feed for this section

Douglas Coupland “X-Karta: pasakojimai akceleracijos visuomenei”

10 Vas

Douglas Coupland “X-Karta:pasakojimai akceleracijos visuomenei”

  • Jaučiuosi taip, lyg sėdėčiau prie didžiulio stalo, aplink kurį grūdasi šimtai godžių vaikų, tokių išlepintų ir nekantrių, kad jie net negali sulaukti, kol paruoš maistą. Jie griebia nuo stalo paukščius ir suryja juos gyvus.
  • Mes leidžiame savo jaunystę kaupdami turtą ir leidžiame turtą siekdami susigrąžinti jaunystę.
  • Gyvenimą švaistai kolekcionuodamas daiktus.
  • Per anoniminių alkoholikų susirinkimus broliai stikliuko mėgėjai supyksta ant jūsų, jei nepuolate džiaustyti savo purvinų skalbinių prieš auditoriją. Turiu galvoje, jei neišliejate viso purvo: neiškėliate į paviršių visų kibirų, plūduriuojančių jūsų sielos šulinyje, su paskendusių kačiukų kūnais ir žudimo įnagiais. Anoniminių alkoholikų grupės nariai nori išgirsti siaubo istorijas apie, tai kaip žemai esatę puolęs gyvenime, ir dar tokias, kad viena istorija būtų baisesnė už kitą. Pasakojimai apie smurtą šeimoje, svetimo turto grobstymą ir šlapinimąsi viešose vietose yra labai sveikinami ir vertinami. Tikrai tai žinau, nes pats vaikščiojau į tuos suitikimus, mačiau, kaip žmonės save menkina, ir pyksta ant savęs, kad nesu nepataisomas niekašas ir todėl negaliu kitiems papasakoti kraupių istorijų iš savo paties gyvenimo. “Niekada nebijok iškosėti šiek tiek skreplių klausytojams <…>kaip žmonės gali padėti sau, jei jie nenori patirti dalelytės tavo siaubo? Žmonės nori tos dalelytės, jiems jos reikia. Po tavo iškosėtų skreplių jų pačių siaubas neatrodo toks baisus.”
  • Rengiuosi taip, kaip būčiau nepastebimas, nematomas – kaip visi. Ūžsimaskavęs.
  • Mes visi rytais einame į darbą dėl vienintelės priežasties: bijom to, kas atsitiks, jei liausime tai darę.
  • Kaip biologinė rūšis mes nesam sukurti dykinėti. Mums atrodo, kad esam, bet iš tikrųjų taip nėra.
  • Mirė trisdešimties, palaidotas septyniasdešimties
  • Man atrodė, kad gebėjimas taip atvirai žvelgti į pasaulį manyje sunaikintas visiems laikams; aš buvau įsitkinęs, kad ateinančius keturiasdešimt metų pravaikščiosiu tik apsimetinėdamas, kad gyvenu, toks tuščiaviduris, klausydamasis, kaip manyje šaipydamiesi barška jaunystės mumijos dulkių pripildytas barškutis.
  • Aids už bučinį (Hiperkarma): tvitas įsitikinimas, kad bausmė kažkodėl visuomet būna gerokai didesnė už nusikaltimąL ozono skylė už šiukšlinimą.
  • Šypsosi santūriomis “prašom mūsų neužmušti” šypsenomis
  • Kiekvienas miestas turi savo kvapą
  • Visi gimdami atsinešame laišką, ir jei tik būsime nuširdūs patys sau, prieš mirtį gali būti leista perskaityti tą laišką
  • Tik vienišas žmogus gali gyventi paklusdamas esminiams buties dėsniams; ir jeigu jis pastebi ką tik išaušusį rytą arba mato vakarą, pilną daugybės įvairiausių dalykų, jeigu jis suvokia visa tai, kas vyksta, – tada, nors ir būdamas pačiame įvykių sukuryje, tas žmogus yra jiems nepavaldus, jis yra laisvas nuo jų lyg negyvėlis.
  • Kaip buvęs rūkalius naktį sugriauna laiką ir erdvę susapnavęs košmarą, kad vėl pradėjo rūkyti. Bet dabar rūkalius atsibudo ir rankoje pamatė degančią cigaretę, ir jo siaubui nėra ribų.
  • Atrodo, kad mūsų tėvų karta arba negali, arba nenori suprasti, kaip juos išnaudoja prekių gamintojai. Jie į vartojimą žiūri visiškai rimtai.
  • Priklausydamas vidurinei klasei, turi susitaikyti su tuo, kad istorija tave ignoruoja. Turi susitaikyti su tuo, kad istorija nepadeda tau kovoti už tavo reikalą ir niekada tavęs negaili. Tai kaina, kurią reikia mokėti už kasdieninį komfortą ir ramybę. Todėl visi mūsų džiaugsmai yra sterilūs, o skausmai nesukelia užuojautos.

Chuck Palahniuk “Lullaby” (1 dalis)

10 Vas

Experts in Ancient Greek culture say that people back then didn’t see their thoughts as belonging to them. When Ancient Greeks had a thought, it occurred to them as a god or goddess giving an order. Apollo was telling them to be brave. Athena was telling them to fall in love.
Now people hear commercial for sour cream potato chips and rush out to buy, but now they call this free will.
At least the ancient Greeks were being honest.

You turn up your music to hide the noise. Other people turn up their music to hide yours. You turn up yours again. Everyone buys a bigger stereo system. This is the arms race of sound. You don’t win with a lot of tremble.
This isn’t about quality. It’s about volume.
This isn’t about music. This is about winning.
You stomp the competition with the bass line. You rattle windows. You drop the melody line and shout the lyrics. You put in foul language and come down hard on each crossword.
You dominate. This is really about power.

These music-oholics. These calm-ophobics.
No one wants to admit we’re addicted to music. That’s just not possible. No one’s addicted to music and television and radio. We just need more of it, more channels, a larger screen, more volume. We can’t bear to be without it, but no, nobody’s addicted.

These distraction-oholics. These focus-ophobics.
Old George Orwell got it backward.
Big brother isn’t watching. He’s singing and dancing. He’s pulling rabbits out of a hat. Big brother’s busy holding our attention every moment you’re awake. He’s making sure you’re always distracted. He’s making sure you’re fully absorbed.
He’s making sure your imagination withers. Until it’s as useful as your appendix. He’s making sure your attention is always filled.
And this being fed, it’s worse than being watched. With the world always filling you, no one has to worry about what’s in your mind. With everyone’s imagination atrophied, no one will ever be a threat to the world.

There are worse things you can do to the people you love than kill them. The regular way is just to watch the world do it. Just read the newspaper.
The music and laughter eat away at your thoughts. The noise blots them out. All the sound distractions.

Anymore, no one’s mind is their own. You can’t concentrate. You can’t think. There’s always some noise worming in. Singers shouting. Dead people laughing. Actors crying. All these little doses of emotion.
Someone’s always spraying the air with their mood.

“Amaya” Maris Martinsons

5 Vas

“Amaya”  Maris Martinsons

Autorius: Maris Martinsons

Iškilus šių dienų Latvijos ir Lietuvos kino kūrėjas. 1989 m. baigė Latvijos koservatoriją, teatro režisieriaus specialybę. Nuo 1991 metų gyveno ir dirbo Lietuvoje. Čia režisavo, prodiusavo ir rašė scenarijus televizijos laidoms, serialams, muzikiniams klipams. Lietuvos žiūrovams puikiai pažįstami M. Martinsono kurti serialai „Likimo valsas“, „Grybauskai“, „Anastasija“. Taip pat filmai: „Nereikalingi žmonės“ ir „Amaya“

Knyga: “Amaya”

Istorija palengva sukasi. Skaitydamas naują puslapį nežinai kur ji tave nuves. Žodžiai pinasi mintyse, suvoki ką tau nori pasakyti, bet atskiri pasakojimai sunkiai susipina į vieną giją. Kartais net imi savęs klausti ar čia jie kalba apie praeitį ar apie dabartį. Tik skaitydama paskutinius lapus gali sudėlioti paskutinius štrichus. Knyga trumpa, bet sudėtinga.

Apie:

Kadrais iš filmo iliustruota knyga pasakoja apie romantiką Polą. Apie jo dramatišką išsiskyrimą su mylimąja Lori, klajones po pasaulį bei kelyje atsiradusias moteris, padedančias išgyventi dar nepatirtas žodžių „meilė“, „ilgesys“, „džiaugsmas“, „išsiskyrimas“ prasmes. Knygų herojai stengiasi suvokti, jog sielos ryšys bet kokių santykių pagrindas, tačiau trapus lyg plaštakė, tyras lyg lietus.

Tumpai:

  • Pirmą kartą išleista: 2010
  • Žanras: grožinė literatūra
  • Perskaičiau: 2011 sausio 14
  • Įvertinimas: 5/10

Filmas:

Anna Sam „Kasininkės vargai ir nuotykiai“

12 Lap

Anna Sam „Kasininkės vargai ir nuotykiai“

Rašytoja: Anna Sam

Anna Sam Prancūzijos universitete penkis metus studijavo literatūrą. Studijoms pasibaigus jai nepavyko rasti darbo leidyboje ir ji nusprendė grįšti į savo senąjį kasininkės darbą. Net 8 metus ji dirbo didžiuliame Prancūzijos prekybos centre.

Jos draugai juokavo, kad ji turėtų aprašyti savo patirtis. 2007 metais ji pradėjo aprašinėti savo kasdienybę, pastebėjimus. Tinklaraštis išpopuliarėjo kone pernakt. 2007-ųjų gruodį, kuomet ji jau buvo apsisprendusi mesti savo darbą, jos internetinė tapatybė buvo atskleista. Ji gavo daugybę pasiūlymų išleisti savo knygą. 2008 metais jos tinklaraištis virto knyga – šmaikščia, iškalbinga, tiesmukiška, priverčiančia mus nurausti.

Interviu su Anna Sam

Knyga: „Kasininkės vargai ir nuotykiai“

Šioje knygoje Anna Sam pasakoja apie kasininkės kasdienybę. Pasakoja apie įvairiausio plauko klientus, kurie neretai kasininkę suamišo su kasos aparatu ir elgiasi atitinkamai. Pasakoja apie klasikinius klientų metodus prasmukti be eilės, apšvarinti “kvailutę” kasininkę, žaidimą su kėdėmis ir t.t. Skaitant šią knygą lengva iš naujo ir iš visai kito kampo pažvelgti į kasininkės kasdienybę.

Knygos turinys skaitančiojo tarsi klausia: “o kaip tu elgiesi?”. Ir neretai esi priverstas susigėsti ir pažadėti sau, kad daugiau taip nebesielgsi.

Knygos ištrauka

  • Išleista: 2008 metais;
  • Vertėja: Erika Sabaliauskaitė (vertimo įvertinimas: 7/10)
  • Žanras: memuarai
  • Serija: Tikrosios patirtys
  • Perskaičiau: 2010 lapkričio 12
  • Įvertinimas: 9/10;