Tag Archives: Gyvūnai

Kačiukai ir tirpstančios kojos…

5 Vas

Mano kačiukai visada reiklūs. Aš sėdžiu prie kompiuterio ir ant kėdės rytietišku papročiu sukėliau kojas, o kačiukai niekaip nesutaria, kas turi sėdėti man ant kelių 🙂

Galiausiai sugulė abu. O man žavingai nutirpo kojos jau po kelių minučių. Tačiau negaliu jų numesti, kai abu meiliom akelėm žvelgia į mane ir sako “mums čia patinka, leisk pasilikti“. Palinkčiojau ir leidau…

 

Reklama

Pas mus naujas gyventojas

29 Gru

Pas save Kalėdų proga priglaudėme naują gyventoją. Iki tol pas mus ramiai gyveno du katinai, o dabar gyvens du katinai ir vėžlys.

Mums jį paskolino neribotam laikui mūsų giminės. Todėl tikrai galėsime kokį pusmetį džiaugtis vėžlio draugija. Bėda, kad artimiausiu metu jis turės eiti žiemos miego, tai nedaug iš jo naudos ir bus… Tačiau visai miela turėti tokį įdomų gyvį pas save.

Susitikimas su šunimi

11 Lap

Išlipau iš autobuso. Perėjau gatvę ir ėjau artyn savo darbo. Pakeliui nuskyniau mažutę šakelę nuo krūmo. Eidama lupau viršutinį sluoksnį. Staiga man iš už nugaros pasigirdo lojimas. Atisukau ir pamačiau mažą juodą šunį. Jo piktas lojimas darkė tylą.

Mažų šunų privengiu. Jie pikti ir gali įkasti bet kada. Todėl kai tas šunėkas mane pradėjo sekti pasijaučiau tikrai nejaukiai. Nežinodama ką daryti prisiminiau šakelę savo rankoje. Nežinau iš kur man kilo ta mintis.

Nieko nelaukdama pamojaviau miniatiūrine šakele ir mečiau ją ant žemės tolyn. Lojimas iškart liovėsi. Šuo pabėgo kelis žingsnius, pasigavo pagaliuką. Atnešė prieš mane ir vėl pradėjo loti. Nežinojau ką daryti. Bet nusprendžiau tęsti ką pradėjau, pakėliau pagalio parodiją ir vėl sviedžiau. Šuo vėl pakartojo seną procesą.

Šitokio rezultato visai nesitikėjau. Dabar galvoju, gal toks žaidimas padės ginantis ir nuo didelių šunų?

Katinai – miego žudikai

26 Rgs

6 ryto. Sekmadienio rytas! Mano katinas nusprendė, kad man laikas keltis. Pirmiausia pradėjo vaikščioti aplink ir miauksėti. Išspyriau jį iš lovos ir toliau bandžiau miegoti. Galite spėti ir jūsų spėjimas bus teisingas – tai nepadėjo. Šį kart jis vėl įsliųkino į lovą ir pradėjo į pėdas kibti su nagais. Vėl nuspyriau, bet vėl grįžo. Dabar ratais aplink galvą suktis. Susinervinusi pakilau, sugriebiau ir norėjau išmesti iš kambario. Tačiau prisiminiau, kad net ir pro duris girdėsis jo kniaukimas. Nusliūkinau iki vonios ir patikrinau ar pašertas. Įmečiau vidun ir uždariau duris.

Lengviau atsikvėpiau ir dribau vėl į patalus. Nepraėjus nei valandai antrasis “katukas“ nusprendė pakartoti tą pačią ceremoniją. Pasidaviau. Atsikėliau, nuėjau po dušu ir pradėjau skaityti naują knygą. Man toks jausmas, kad mano paakiai taip ir amžiams liks juodi.

Katinėlis iš pragaro

26 Bir

Pareinu namo, atidarau duris ir į mane spokso katinėlis. Uždarau duris ir vėl atidarau – katinas vis dar ten. Spokso į mane, o aš į jį. Mąstau sau – ką jis čia veikia. Suprantu, kad tai Visvaldo katinas. Jį jau buvau mačiusi kelis kartus. Galiausiai viską sudėlioju į savo vietas – jis išvažiavo į stovyklą savaitei, tai katiną paliko mums, o kambariokės jį įleido, kai manęs nebuvo.

Galvoju – visai neblogai, aš juk katinukus mėgstu. Tačiau šis katinas…. Šis katinas….Visą naktį praleidau klausydamasi, kaip šis katinas kniaukia. Miau, miau, mia ir vėl miau… Tik užmiegi ir vėl katinas kniaukia. Baisiausia dalis, kai jis atsiguldavo po mano lovyte ir pradėdavo kniaukti. Aš žmogiukas su palovių baime ir turiu klausytis, kaip košmariškasis katinas jis stengėsi mane prigąsdinti.

Bet nieko baisaus…

Peliukas

8 Bir

Šiandien atidarau duris ir ant laiptų pamatau kažkas juda. Pirma reakcija – cypiu. Šokas. O ko reikia tikėtis?

Žmogiukai, kurie už manęs stovi irgi susidomėję pasisuka. Dėl ko aš čia cypauju. Pagaliau ir aš pamatau dėl ko pati cypauju – laiptų apačioje mažiukas peliukas. Ne didesnis nei nykštis ir šoliuoja laiptais… bando šoliuoti.

Jis toks mažiukas, kad jam nepavyksta iš kart užšokti ant kitos laiptų pakapos. Pirmas šuolis nepavyksta, bando vėl ir vėl. O mes visi atvertom burnom stebime šio mažylio kovą su laiptais. Peliukas gana greit užšuoliavo laiptais aukštyn, bet pakankamai ilgai, kad mes galėtume jį stebėti.

Šitas peliukas – fainulka. (Ne toks, kaip tos žiurkės-pelės, kurios buvo pas mane aname bute)