Tag Archives: Biblioteka

Vaikų biblioteka: ar svarbi jūsų knyga?

9 Gru

– laba diena, norėčiau prasitęsti knygą.

– Koks numeris?

Jau kortelę buvau pasiruošusi, tad per kelias sekundes suvardinu  šešių skaičių kombinaciją.

– Ne man tokio nereikia. – ir jaučiu, kaip kitame laido gale ji numoja ranka.

– O kokio jums reikia? – matyt jie neprisijungę prie visuotinės bibliotekos sistemos.

– to kuris ant lapelio

– Kokio lapelio?

– Kur davėm su knyga. – piktai atsidūsta. Kaip aš, višta, negaliu suprasti apie kokį lapelį ji kalba. O aš tyliu. Nes knygos šalia neturiu, o kas ten per lapelis man didelė paslaptis. Reiks kai grįšiu namo pasižiūrėti.

– Jeigu neturit knygos šalia taip ir sakykit.

– Gerai. Neturiu.

– Kokia pavardė?

Nieko nelaukdama prisistatau.

– O kokią knygą esate paėmusi? Ar svarbią?

Susimąstau, ar aš paėmiau svarbią ar vis dėl to nesvarbią knygą. Nesuvokdama jų vertinimo skalės tik pranešu kokia knyga pas mane yra.

– Ai, tai nesvarbi. – išsiaiškinu, kad mano turima knyga nesvarbi. puiku. – Tai iki gruodžio 23 dienos. Surasime kortelę ir pratęsime.

Sutikau su jų pasiūlymu ir padėjau ragelį. O kas bus jeigu neras mano kortelės? Skambins man vėl ar tiesiog apsimes, kad išvis niekuomet neskambinau…

Reklama

Kaip nulaužti popieriaus lapą

27 Spa

Knygos mano aistra. Neslėpsiu, nes tai man ant kaktos užrašyta. Tad nenuostabu, kad šiandien užsukau į universiteto biblioteką ir išsiėmiau Žiedų valdovo trilogiją. Nieko naujo. Jeigu užsuku į biblioteką, turiu su savimi išsinešti nors šiek tiek “grobio“. O šiandien to “grobio“ parsinešiau dar daugiau nei planavau. Išeinant iš bibliotekos mano akis užkliuvo už užrašo “Free books“. Prabėgo sekundė ir mes, mano draugė turi tokią pačią priklausomybę, jau tupėjome priskretusios prie knygų lentynos. Mano buvusi bendradarbė pamačiusi mane ten, net susižvengė. Taip, aš dirbau beveik du metus bibliotekoje. Juk jau sakiau “Sveiki, mano vardas SilverWoof, aš esu bookholic“.

Parsivilkau namo 5-ias storiausias knygas. Kanadiečių poeziją, mitai, Amerikos literatūros antologija… Vieną iš jų pradėjau skaityti net neparėjus namo. Tai buvo poezijos rinkinys apie Kanadą ir jos … minusus. Dalį eilėraščių galima pritaikyti bet kokiam žmogui, situacijai. Dar tik keli dešimtys puslapių į priekį, bet kol kas kelionė maloni. Tačiau netikėtai knyga pasirodė įdomesnė nei maniau.

Manau pirmiausia turėčiau paminėti, kad knyga yra sena. Dėl šios priežasties turėjau naują patyrimą. Pirmiausia vos pradėjus ją skaityti pusė knygos iširo ir lapai pradėjo skraidyti pavieniui. Tačiau tai ne keisčiausia dalis. Aš sugebėjau nulaužti lapą! Užlenkiau puslapio kampą, nes norėjau pasižymėti kur baigiau skaityti, o jis ėmė ir nulūžo! Negalėjau patikėti tad išbandžiau tai ant kito puslapio, o tas irgi, kaip vaflis perlūžo. Knyga leista 70-taisiais, o tokios nesąmonės darosi! Aš turiu knygą beveik 100 metų senumo, o iš jos kampų nors origamį daryk – nieko!

Kaip vaikų bibliotekoje linksmintis (II)

9 Rgs

Kaip ir anksčiau rašiau – vaikų bibliotekos skyrius niekuomet nenuvilia ir visuomet aprūpina kantriuosius naujais nuotykiais. Štai naujas stebėjimas/nuotykis:

Sekundei užsukau prasitęsti knygas ir stebiu tokį vaizdelį. Trys vaikai susėdo prie vieno kompiuterio. Jų akelės įklimpo kompiuterio ekrane. Vienas žaidžia, o kiti stebi ekraną. Ko nei vienas nepastebi, kad juos iš už nugaros stebi bibliotekininkė. Galiausiai pavargusi įkypai į juos spoksoti sušuko:

– Kas jums leido kėdes prisistumti? – tonas toks, tarsi vaikai nusprendė prisipilti pilnas kišenes monetų besilankydami lietuvos monetų kalykloje, – Prie kompiuterio sėdame po vieną.

Vaikai pabandė pamurmėti. Bet prieš valdžią ne daug tepapūsi.

– Kėdės atstumetia ir sėdatės ten prie stalo. – saugiu atstumu nuo kompiuterio.

Vaikai šį kart labai tyliai dejuodami pakluso nepajudinamai valdžiai. Bibliotekininkė pastebėjusi, kad aš stebiu visą sceną nusprendė pasiteisinti prieš mane.

– Negali jie visi prie vieno kompiuterio sedėti.

Aš nieko nesakiau, tik supratingai linktelėjau. O mintyse galvojau, kaip po tokių panašių patirčių bibliotekose aš vis dar išlikau jų ištikima lankytoja.

Kaip vaikas bibliotekoje negavo knygos

6 Rgp

Skaitydama Salomėja post’ą prisiminiau šį juokingą vaizdelį:

Prieš kelis mėnesius eilinį kartą lankiausi vaikų skyriuje. Jau išsirinkau ką noriu skaityti ir einu link bibliotekininkės. O prieš mane jau stovi jauna mergaitė, gal kokių dvylikos.

– O galėčiau jaunatį pasiimti – taip, ir tarp vaikų ši serija populiari.

Bibliotekininkė nugriebia knygą iš atvirai slaptos lentynos. Įdėmiai pasižiūri į mergaitę ir klausia:

– O pirmą dalį skaitei?

Mergaitė, dar nesugadinta gyvenimo, prisipažįsta:

– Dar neskaičiau, bet mes su drauge kartu ją skaitysime… – vaikas toliau pasakoja kaip jį tą knygą pagarbiai skaitys ir apskiritai kokia ji laiminga gaudama tokią retą knygą. Bibliotekininkė įdėmiai ją stebi.

– Negausi. Perskaitysi pirmą dalį, tuomet ir duosiu. – apsisuka ir knyga atsiduria ant lentynos. Juk ten jai ir vieta – dulkes rinkti.

Moralas: Vaikai nebūkite nagli ir skaitykite knygas iš eilės.

Juokas juokais. Kai buvau maža ir mane tos pačios bibliotekininkės gąsdino. Atsimenu, kaip pati su kraupu ir baime eidavau į biblioteką. Kai paaugau galiausiai galėjau persikraustyti į suagusiųjų skyrių, o dabar kai aš jau didelė, kokios tos moteriškės man malonios…