Archive | Fantastika ir Mistika RSS feed for this section

Maksas Frajus – Atėjūnas

13 Sau

Siužetas:

Maksas buvo tipinis nevykėlis, negalintis ramiai išsimiegoti naktimis. ,,Už tai saldžiai Maksas parpdavo rytais, o juk žinoma, kad šiuo paros metu, lyg tyrčia, dalijama sėkmė”. Kai sapnuose apsireiškė seras seras Chali Džufinas ir pasiūlė pereiti dirbti pas jį, Maksas ilgai negalvojęs sutiko tapti slaptosios paieškos tarnybos garbiojo viršininko naktiniu veidu, arba, pasak sero Melifaro ,,Džufino Chali naktiniu pasturgaliu“.

Persikėlimas tarp pasaulių Maksui pasirodo visai nesudėtingas, nes tiesiog reikia paklusti Džufino nurodymams, sulaukti naktinio Tramvajaus, bei įsimesti kelis sumuštinius į kelionę. Vos atvykęs į Jungtinę Karalystę Maksas ima taikytis prie naujos aplinkos. Mokinasi atitinkamai valgyti, išsimaudyti kasryt 3 baseinuose (nors Eche tai neriba), prakalbti begarse kalba.

Šefas Chali ilgai nedelsdamas su džiaugsmu pristato “barbarą” Maksą prie darbo, kur jo nuotykiai Echo mieste ir Jungtinėje karalystėje tiesiog žavi ir stebina.

Patiko:

Tikrai pripažinsiu ir nesivaržysiu – čia mano mėgiamiausia knyga (nors myliu visą seriją – echo labirintai). Man patinka autorės rašymo stilius. Jos nevaržoma kalba leidžia pajusti kito pasaulio ritmą, pamilti pagrindinius veikėjus. Tiesiog idealus siužeto tempas tiesiog žavi. Visas knygas esu įsigijusi (nors knygų beveik niekuomet neperku…)

Oficialus aprašymas:

Pagrindinis herojus Maksas savo noru tramvajumi išvyksta į  sapnų pasaulį – Echo labirintus. Makso nuotykiai Echo mieste prasideda komiškomis situacijomis: bandymais perprasti svetimos šalies (dažnai net absurdiškas) subtilybes, važinėjimais amobileriais, bendravimu minčių šauksmais. Beje, iš pradžių Maksas Eche pristatinėjamas kaip laukinis barbaras. Maksui tenka išmokti kalbėti, rengtis, paburti ir draugauti.

Truputėlį spėjęs apšilti fantastinėje sapnų šalyje, seras Maksas pradeda narplioti visokio plauko Echo šalies detektyvus (jeigu tai galima taip pavadinti, juk Maksas dirba saugume). O jau tada įvairių lygių magija, juodas humoras ir kvanktelėję draugai (žinoma, ir pats Maksas nekitoks). Na ir dar du kniaukiantys neėdę katinai namuose. Deja, viskas Maksui Eche tobula!

Trumpai:

Pavadinimas: ,,Atėjūnas“

Leidykla: Nieko Rimto

Autorius: Maksas Frajus (Svetlana Martynčik) 5+ /5 balai)

Vertėjas: Dalia Saukaitytė (5/5 balai)

Michael Marshall Smith – ,,Tik į priekį”

8 Sau

Michael Marshall Smith – ,,Tik į priekį”

Siužetas:

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame egzistuoja “miestai” mieste. O gal geriau sakyti kiekvienas miestas yra rajonas, kuris gyvuoja tarsi atskira respublika – su savo logika ir savais siekiais. Tik griuvėsiai išsimėtę įvairiuose vietuose atmena, kad kažkada šie miestai/rajonai buvo vientisas miestas/pasaulis.

Šiame pasaulyje savo veikla užsiima Starkas, mūsų knygos pagrindinis herojus ir pasakotojas. Jis yra savo srities ekspertas, kurio paslaugas užsisako Veiklioji apylinkė. Jie nori, kad jis surastų Elklendą. Elementari užduotis kuo tuoliau tampa sudėtingesnė ir pavojingesnė.

Patiko:

Šiame romane yra labai ryškus pagrindinio veikėjo balsas. Pasakodamas savo istoriją jis žino, kad mes skaitome jo nuotykius ir kartkartėmis bendradarbiauja mums pasakydamas ką žino, o kartais nusprendžia pasilaikyti savo mintis, pažadėdamas papasakoti viską jeigu prireiks.

Taip pat sukurtas pasaulis ganėtinai įdomus. Kiekvienas rajonas turi ryškias charakteristikas.

Oficialus aprašymas:

Vadinkit jį Starku. Melskitės su juo nesusitikti. Nes jei susitiksite – didelių nemalonumų neišvengsite. Problema tokia: jei Starka ką sutvarko, dauguma kitų dalykų tiesiog subyra. Gamtos dėsniai ir gyvenimai. Todėl būtent Starkas gavo itin subtilią užduotį surasti tokį Elklendą. Užduotis, kad ir nelengva, greit virsta tikru košmaru ir Elklendui, ir Starkui, ir mus supančiam pasauliui..

Trumpai:

Pavadinimas: ,,Tik į priekį” (Eng. “Only Forward “)

Leidykla: Eridanas

Autorius: Michael Marshall Smith (4.5/5 balai)

Vertėjas: Bronius Bružas (5/5 balai)

Neplanuotos knygos

23 Rgp

Vakar neplanuotai nusipirkau internetu knygą.

Neplanavau jos pirkti, bet tiesiog buvau prie kompiuterio ir prie manęs gulėjo kreditinė kortelė… Visą dieną mąsčiau apie tą knygą, tai po kelių akimirkų kreditinė kortelė buvo mano rankose ir dar po akimirkos aš jau buvau naujos knygos savininkė.

Knygos autorius yra Salman Rushdie. Lietuvių kalba jau yra išverstos kelios jo knygos, kaip ,,Paskutinis Mauro atodūsis”, ,,Vidurnakčio vaikai”, ,,Gėda”, ,,Žemė po jos kojomis”.Turiu pripažinti, kad nei vienos iš šių knygų nesu skaičiusi. Galbūt ateityje vieną iš jų perskaitysiu.Tačiau galiu būti tikra, kad perskaitysiu naujausią jo darbą ,,Luka and the fire of life”. Sprendimas užmgimė manyje klausantis šio podcast. Ypač buvo įdomu išgirsti, kaip jis video žaidimus sugretina su literatūra, pačia seniausia jos forma.

 

7×7 trečia diena: P.C.Cast ir Kristin Cast “Išduotoji”

14 Lap

P.C.Cast ir Kristin Cast “Nakties namai II: išduotoji”

Autoriai: P.C.Cast ir Kristin Cast

P. C. Cast – garsi fantasy ir paranormalių romanų autorė, be to, patyrusi lektorė ir mokytoja. Ji yra gavusi nemažai apdovanojų. Šiuo metu ji gyvena ir dėsto Oklahomoje.

Jos dukra Kristin Cast yra laimėjusi apdovanojimų už poeziją ir publicistiką. Ji irgi gyvena Oklahomoje ir studijuoja biologiją Valstijos Šiaurės Rytų universitete.

Knyga: “Išduotoji”

Vampyrų jauniklė Zoja Redbird apsiprato Nakties namų gimnazijoje. Pagaliau ji jaučiasi radusi savo vietą, net yra išrenkama Tamsos dukrų vadove. Ji netgi turi vaikiną… o gal net du. Tuomet ima dėtis neįtikėtini dalykai: žudomi žmonių paaugliai, o įtarimo šešėlis krenta ant Nakties namų. Žmones iš senojo Zojos gyvenimo persekioja pavojai. Ji supranta, kad tos pačios galios, kurios daro ją tokią išskirtinę, gali kelti grėsmę mylimiems žmonėms. Dabar, kai naujųjų bičiulių pagalbos labiausiai reikia, Nakties namus vėl aplanko mirtis. Zojai teks rasti drąsos ištverti išdavystę, kuri baisiai ją įskaudins ir sukrės  iki sielos gelmių.

Antroji nakties namai serijos dalis. Knyga daug geresnė nei pirmoji. Veikėjų charakteriai gilėja ir puikiau atsiskleidžia. Iš tradicinė veikėjų puokštės nepavyko išlipti, tačiau mėginimas tikrai puikus. Knyga skaitosi daug lengviau nei pirmoji. Siužetas taip pat daug įdomesnis.

Tačiau norėčiau mestelti pastabą Alma littera leidyklai. Rašant knygos (ar filmo) aprašymą reikia laikytis vienos taisyklės – neišduoti siužeto vingių. Knygos viduje esantis aprašymas spoilina beviek pusę knygos. Skaičiavau! Tik apie 230-ą puslapį “aprašyme” nepaminėti siužeto vingiai iškyla. Kiek puslapių knygoje? 300… tai ne kas.

  • Pirmą kartą išleista: 2007 metai; New York
  • Žanras: grožinė literatūra, fantastika, romantika;
  • Perskaičiau: 2010 lapkričio 14;
  • Vertėja: Gabrielė Gailiūtė (7/10)
  • Įvertinimas: 7/10

7×7 antra diena: P.C.Cast ir Kristin Cast “Pažymėtoji”

13 Lap

P.C.Cast ir Kristin Cast “Pažymėtoji”

Autoriai

P. C. Cast – garsi fantasy ir paranormalių romanų autorė, be to, patyrusi lektorė ir mokytoja. Ji yra gavusi nemažai apdovanojų. Šiuo metu ji gyvena ir dėsto Oklahomoje.

Jos dukra Kristin Cast yra laimėjusi apdovanojimų už poeziją ir publicistiką. Ji irgi gyvena Oklahomoje ir studijuoja biologiją Valstijos Šiaurės Rytų universitete.

Knyga: “Pažymėtoji”

Sveiki atvykę į tamsų, stebuklingą Nakties namų pasaulį, labai panašų į mūsų, tik čia karaliauja vampyrai. Šešiolikmetė Zoja Redbird – ką tik Pažymėta vampyrų jauniklė – atvyksta į Nakties namus, mokyklą, kur rengsis tapti suaugusia vampyre. Jei tik ištvers Permainas – ne visi Pažymėtieji jas ištveria. Pradėti naują gyvenimą nelengva, ypač todėl, kad tenka palikti draugus. Padėtį sunkina ir tai, kad Zoja – ne eilinė jauniklė. Ją pasirinko vampyrų deivė Niktė. Zoja pajunta turinti neįtikėtinų galių, tačiau kartu su jomis pajunta ir kraujo troškulį, ir, nelaimė, gebėjimą įsispausti žmoguje – savo buvusiame vaikine Hite. Negana to, ji ne vienintelė vampyrų gimnazijos jauniklė, turinti ypatingų galių. Zoja sužino, kad klastingoji Afroditė, Tamsos dukrų, šauniausių gimnazijos moksleivių, vadovė piktam naudoja Deivės dovanas ir, kliaudamasi iš indėnų čerokių kilusios močiutės išmintimi ir padedama naujųjų bičiulių vampyrų, nutaria su ja susigrumti.

Ištrauka: Nuo viršelio

Nenoriu iš naujo visko pasakoti, nes šioje ištraukoje galima rasti beveik pusės knygos santrauką. Ši knyga nėra geriausias (tiksliau vienas iš prasčiausių) kūrinys kurį esu skaičiusi, bet ji savotiškai užkabina. Ar skaitysiu kitas dalis? O, taip. 🙂

Pliusai: Vertinu autorių gebėjimą sukurti unikalų pasaulį, kuriame patalpina savo vampyrų visuomenę. Taip pat jos puikiai sugebėjo “pakeisti” ir pačius vampyrus (Magija, ženklais išraižyti veidai, vietoj virsmo pažymėjimas ir t.t.). Rezultate jos sukūrė puikią aplinką veiksmui vystytis.

Minusai: Lėkšti veikėjų charakteriai tikrai gadino vaizdą. Surinkta veikėjų puokštė tikrai tradicinė. Naujokė, “silpnutė mergytė”, gėjus (naujai iškylantis tradicinis veikėjas), blogietė ir jos irštva, gražuoliukas-saldainiukas… Taip pat neretai nervina autorių stiliaus ir situacijų neatitikimas. Taip pat sakyčiau vertimas ne pats geriausias, nes kai kuriuos sakinius tiesiog nemalonu skaityti (Tačiau neskaičiau orginalo kalba, todėl negaliu tvirtinti iki galo šį teiginį).

Skaityti ištrauką

  • Pirmą kartą išleista: 2007 metai; New York
  • Žanras: grožinė literatūra, fantastika, romantika;
  • Perskaičiau: 2010 lapkričio 13;
  • Vertėja: Gabrielė Gailiūtė (6/10)
  • Įvertinimas: 5/10

Žiedų Valdovas: Žiedo brolija

3 Lap

J.R.R.Tolkien; “Žiedų valdovas: Žiedo brolija”

Knyga: Žiedų valdovas: Žiedo brolija

Bilbo Beggins iš savo ilgos kelionės parsinešė stebuklingą žiedą. Ilgą laiką žiedas prabuvo grafystėje. Bilbo išvykdamas į naują žygį atidavė žiedą Frodui, savo paveldėtojui. Tačiau stebuklingas žiedukas, turėjo dar didesnę paslaptį, nei bet kuris galėjo nuspėti. Jis buvo Tamsos valdovo žiedas apie kurį štai, kas parašyta:

Trys žiedai elfų karaliams, po dangaus skliautu,
Septyni – nykštukų valdovams, jų akmeninėse menėse,
Devyni – žmonių mirtingų, žūčiai pasmerktų,
Vienas tik – Tamsos Valdovui soste sutemų,
Žemėje Mordoro, kur šešėliai driekias.
Vienas žiedas visiems valdyti, Vienas žiedas visiems surasti,
Vienas žiedas visiems sukviesti ir tamsybėse amžiams užsklęsti.
Žemėje Mordoro, kur šešėliai driekias.

Tamsos valdovas Sauronas žino, kad žiedas buvo atrastas, tačiau vis dar nežino kur tiksliai. Jis renka kariuomenę ir jam tereikia galios žiedo, kad pavergtų visą Middle-earth. Žiedas negali pasilikti grafystėje, jis turi būti nugabentas į Rivendell, kur jo likimas bus nuspręstas. Paprastas hobitas nusprendžia rizikuoti savo kailiu ir padaryti tai kas būtina. Prie jo prisijungia dar trys draugai.

Kai žiedas atkeliauja į Rivendell situacija tampa dar aiškesnė. Žiedas negali atitekti priešui ir jie patys jo negali naudoti, taip pat jo neįmanoma paslėpti amžiams, todėl belieka tik jį sunaikinti. Norint tai padaryti reikia kirsti priešo teritoriją ir pasiekti Lemties kalną. Frodo pasiryžta keliauti toliau, o jam padėti sukuriama žiedo brolija.

  • Išleista: 1954 metais;
  • Žanras: grožinė literatūra, fantastika;
  • Perskaičiau: 2010 lapkričio 1; pastaba: skaitau antrą kartą;
  • Skaitau: Anglų kalba;
  • Įvertinimas: 10/10;

Autorius: J.R.R.Tolkien (1892 – 1973)

Tolkien gimė 1982 metais Pietų Afrikoje. Tik vėliau su mama ir broliu persikėlė gyventi į Angliją. Tolkien tėvas mirė Afrikoje, o po kiek laiko mirė ir mama. Tolkien buvo 12 metų, kai tapo našlaičiu. Juo pasirūpino Francis Morgan, parapijos kunigas.

Kai jam buvo apie 16 metų jis pamilo Edith Bratt. Kuomet jų meilė buvo pastebėta, jų ryšiai buvo prievarta nutraukti. Tik vėliau Tolkien susirado Edith ir jai pasipiršo. Susituokė jie tik po kelių metų. Susilaukė keturių vaikų. Mirus Edith palaužtas sielvarto vos po kelių metų mirė ir Tolkien.

Dar būdamas jauno amžiaus Tolkien parodė didelį susidomėjimą kalbomis. Jis nuolatos ir daug skaitė.  Studijavo Oxfordo universitete filologiją. Domėjosi labai įvairių kultūrų mitologija. Po pirmo pasaulinio karo, kuriame pats dalyvavo, jis buvo pakviestas dėstyti Leeds universitete, vėliau į Oxford universitetą.

1936 metais išėjo “Hobitas”, knyga kuri jį išgarsino. Įdomus dalykas, kuomet knyga pateko į leidėjų rankas vienas iš leidėjų, Urvin, sumokėjo savo 10-mečiui sūnui vieną šilingą tam, kad perskaitytų ir įvertintų knygą. Berniukas liko sužavėtas, o Urvin nusprendė surizikuoti ir išleisti “Hobitą”. Knyga greitai išgarsino Tolkien, nors jis ir taip buvo ganėtinai garsus. Garsus ne vien savo darbais filologijos srityje, bet ir priklausymu grupei pasivadinusiai Inklings. Šios grupės centre buvo C.S.Lewis.

Vėliau, tik atsitiktinumo dėka “Žiedų valdovas” buvo išleistas. Iš pat pradžių knyga buvo atmesta ir tik vėliau Urvin sūnus įtikino savo tėvą išleisti ją. Urvin sutiko surizikuoti ir išleido šią trilogiją, apie kurios sėkmę iki šiandien girdime.

Ekranizacija: Taip. ‘Žiedų valdovas: Žiedo brolija” (2001 metai)

Skirta tiems, kurie svajoja apie lygybę.

19 Rgs

HARRISON BERGERON

by Kurt Vonnegut, Jr.


THE YEAR WAS 2081, and everybody was finally equal. They weren’t only equal before God and the law. They were equal every which way. Nobody was smarter than anybody else. Nobody was better looking than anybody else. Nobody was stronger or quicker than anybody else. All this equality was due to the 211th, 212th, and 213th Amendments to the Constitution, and to the unceasing vigilance of agents of the United States Handicapper General.

 

Some things about living still weren’t quite right, though. April for instance, still drove people crazy by not being springtime. And it was in that clammy month that the H-G men took George and Hazel Bergeron’s fourteen-year-old son, Harrison, away.

It was tragic, all right, but George and Hazel couldn’t think about it very hard. Hazel had a perfectly average intelligence, which meant she couldn’t think about anything except in short bursts. And George, while his intelligence was way above normal, had a little mental handicap radio in his ear. He was required by law to wear it at all times. It was tuned to a government transmitter. Every twenty seconds or so, the transmitter would send out some sharp noise to keep people like George from taking unfair advantage of their brains.

George and Hazel were watching television. There were tears on Hazel’s cheeks, but she’d forgotten for the moment what they were about.

On the television screen were ballerinas.

A buzzer sounded in George’s head. His thoughts fled in panic, like bandits from a burglar alarm.

“That was a real pretty dance, that dance they just did,” said Hazel.

“Huh” said George.

“That dance-it was nice,” said Hazel.

“Yup,” said George. He tried to think a little about the ballerinas. They weren’t really very good-no better than anybody else would have been, anyway. They were burdened with sashweights and bags of birdshot, and their faces were masked, so that no one, seeing a free and graceful gesture or a pretty face, would feel like something the cat drug in. George was toying with the vague notion that maybe dancers shouldn’t be handicapped. But he didn’t get very far with it before another noise in his ear radio scattered his thoughts.

George winced. So did two out of the eight ballerinas.

Hazel saw him wince. Having no mental handicap herself, she had to ask George what the latest sound had been.

“Sounded like somebody hitting a milk bottle with a ball peen hammer,” said George.

“I’d think it would be real interesting, hearing all the different sounds,” said Hazel a little envious. “All the things they think up.”

“Um,” said George.

“Only, if I was Handicapper General, you know what I would do?” said Hazel. Hazel, as a matter of fact, bore a strong resemblance to the Handicapper General, a woman named Diana Moon Glampers. “If I was Diana Moon Glampers,” said Hazel, “I’d have chimes on Sunday-just chimes. Kind of in honor of religion.”

“I could think, if it was just chimes,” said George.

“Well-maybe make ’em real loud,” said Hazel. “I think I’d make a good Handicapper General.”

“Good as anybody else,” said George.

“Who knows better then I do what normal is?” said Hazel.

“Right,” said George. He began to think glimmeringly about his abnormal son who was now in jail, about Harrison, but a twenty-one-gun salute in his head stopped that.

“Boy!” said Hazel, “that was a doozy, wasn’t it?”

It was such a doozy that George was white and trembling, and tears stood on the rims of his red eyes. Two of of the eight ballerinas had collapsed to the studio floor, were holding their temples.

“All of a sudden you look so tired,” said Hazel. “Why don’t you stretch out on the sofa, so’s you can rest your handicap bag on the pillows, honeybunch.” She was referring to the forty-seven pounds of birdshot in a canvas bag, which was padlocked around George’s neck. “Go on and rest the bag for a little while,” she said. “I don’t care if you’re not equal to me for a while.”

George weighed the bag with his hands. “I don’t mind it,” he said. “I don’t notice it any more. It’s just a part of me.”

“You been so tired lately-kind of wore out,” said Hazel. “If there was just some way we could make a little hole in the bottom of the bag, and just take out a few of them lead balls. Just a few.”

“Two years in prison and two thousand dollars fine for every ball I took out,” said George. “I don’t call that a bargain.”

“If you could just take a few out when you came home from work,” said Hazel. “I mean-you don’t compete with anybody around here. You just set around.”

“If I tried to get away with it,” said George, “then other people’d get away with it-and pretty soon we’d be right back to the dark ages again, with everybody competing against everybody else. You wouldn’t like that, would you?”

“I’d hate it,” said Hazel.

“There you are,” said George. The minute people start cheating on laws, what do you think happens to society?”

If Hazel hadn’t been able to come up with an answer to this question, George couldn’t have supplied one. A siren was going off in his head.

“Reckon it’d fall all apart,” said Hazel.

“What would?” said George blankly.

“Society,” said Hazel uncertainly. “Wasn’t that what you just said?

“Who knows?” said George.

The television program was suddenly interrupted for a news bulletin. It wasn’t clear at first as to what the bulletin was about, since the announcer, like all announcers, had a serious speech impediment. For about half a minute, and in a state of high excitement, the announcer tried to say, “Ladies and Gentlemen.”

He finally gave up, handed the bulletin to a ballerina to read.

“That’s all right-” Hazel said of the announcer, “he tried. That’s the big thing. He tried to do the best he could with what God gave him. He should get a nice raise for trying so hard.”

“Ladies and Gentlemen,” said the ballerina, reading the bulletin. She must have been extraordinarily beautiful, because the mask she wore was hideous. And it was easy to see that she was the strongest and most graceful of all the dancers, for her handicap bags were as big as those worn by two-hundred pound men.

And she had to apologize at once for her voice, which was a very unfair voice for a woman to use. Her voice was a warm, luminous, timeless melody. “Excuse me-” she said, and she began again, making her voice absolutely uncompetitive.

“Harrison Bergeron, age fourteen,” she said in a grackle squawk, “has just escaped from jail, where he was held on suspicion of plotting to overthrow the government. He is a genius and an athlete, is under-handicapped, and should be regarded as extremely dangerous.”

A police photograph of Harrison Bergeron was flashed on the screen-upside down, then sideways, upside down again, then right side up. The picture showed the full length of Harrison against a background calibrated in feet and inches. He was exactly seven feet tall.

The rest of Harrison’s appearance was Halloween and hardware. Nobody had ever born heavier handicaps. He had outgrown hindrances faster than the H-G men could think them up. Instead of a little ear radio for a mental handicap, he wore a tremendous pair of earphones, and spectacles with thick wavy lenses. The spectacles were intended to make him not only half blind, but to give him whanging headaches besides.

Scrap metal was hung all over him. Ordinarily, there was a certain symmetry, a military neatness to the handicaps issued to strong people, but Harrison looked like a walking junkyard. In the race of life, Harrison carried three hundred pounds.

And to offset his good looks, the H-G men required that he wear at all times a red rubber ball for a nose, keep his eyebrows shaved off, and cover his even white teeth with black caps at snaggle-tooth random.

“If you see this boy,” said the ballerina, “do not – I repeat, do not – try to reason with him.”

There was the shriek of a door being torn from its hinges.

Screams and barking cries of consternation came from the television set. The photograph of Harrison Bergeron on the screen jumped again and again, as though dancing to the tune of an earthquake.

George Bergeron correctly identified the earthquake, and well he might have – for many was the time his own home had danced to the same crashing tune. “My God-” said George, “that must be Harrison!”

The realization was blasted from his mind instantly by the sound of an automobile collision in his head.

When George could open his eyes again, the photograph of Harrison was gone. A living, breathing Harrison filled the screen.

Clanking, clownish, and huge, Harrison stood – in the center of the studio. The knob of the uprooted studio door was still in his hand. Ballerinas, technicians, musicians, and announcers cowered on their knees before him, expecting to die.

“I am the Emperor!” cried Harrison. “Do you hear? I am the Emperor! Everybody must do what I say at once!” He stamped his foot and the studio shook.

“Even as I stand here” he bellowed, “crippled, hobbled, sickened – I am a greater ruler than any man who ever lived! Now watch me become what I can become!”

Harrison tore the straps of his handicap harness like wet tissue paper, tore straps guaranteed to support five thousand pounds.

Harrison’s scrap-iron handicaps crashed to the floor.

Harrison thrust his thumbs under the bar of the padlock that secured his head harness. The bar snapped like celery. Harrison smashed his headphones and spectacles against the wall.

He flung away his rubber-ball nose, revealed a man that would have awed Thor, the god of thunder.

“I shall now select my Empress!” he said, looking down on the cowering people. “Let the first woman who dares rise to her feet claim her mate and her throne!”

A moment passed, and then a ballerina arose, swaying like a willow.

Harrison plucked the mental handicap from her ear, snapped off her physical handicaps with marvelous delicacy. Last of all he removed her mask.

She was blindingly beautiful.

“Now-” said Harrison, taking her hand, “shall we show the people the meaning of the word dance? Music!” he commanded.

The musicians scrambled back into their chairs, and Harrison stripped them of their handicaps, too. “Play your best,” he told them, “and I’ll make you barons and dukes and earls.”

The music began. It was normal at first-cheap, silly, false. But Harrison snatched two musicians from their chairs, waved them like batons as he sang the music as he wanted it played. He slammed them back into their chairs.

The music began again and was much improved.

Harrison and his Empress merely listened to the music for a while-listened gravely, as though synchronizing their heartbeats with it.

They shifted their weights to their toes.

Harrison placed his big hands on the girls tiny waist, letting her sense the weightlessness that would soon be hers.

And then, in an explosion of joy and grace, into the air they sprang!

Not only were the laws of the land abandoned, but the law of gravity and the laws of motion as well.

They reeled, whirled, swiveled, flounced, capered, gamboled, and spun.

They leaped like deer on the moon.

The studio ceiling was thirty feet high, but each leap brought the dancers nearer to it.

It became their obvious intention to kiss the ceiling. They kissed it.

And then, neutraling gravity with love and pure will, they remained suspended in air inches below the ceiling, and they kissed each other for a long, long time.

It was then that Diana Moon Glampers, the Handicapper General, came into the studio with a double-barreled ten-gauge shotgun. She fired twice, and the Emperor and the Empress were dead before they hit the floor.

Diana Moon Glampers loaded the gun again. She aimed it at the musicians and told them they had ten seconds to get their handicaps back on.

It was then that the Bergerons’ television tube burned out.

Hazel turned to comment about the blackout to George. But George had gone out into the kitchen for a can of beer.

George came back in with the beer, paused while a handicap signal shook him up. And then he sat down again. “You been crying” he said to Hazel.

“Yup,” she said.

“What about?” he said.

“I forget,” she said. “Something real sad on television.”

“What was it?” he said.

“It’s all kind of mixed up in my mind,” said Hazel.

“Forget sad things,” said George.

“I always do,” said Hazel.

“That’s my girl,” said George. He winced. There was the sound of a rivetting gun in his head.

“Gee – I could tell that one was a doozy,” said Hazel.

“You can say that again,” said George.

“Gee-” said Hazel, “I could tell that one was a doozy.”

Maksas Frajus “Paprasti Stebuklingi Daiktai”

21 Rgp

Ištraukos iš knygos…

<…> – Malonu tave matyti Maksai. – Akmeninis Lonli – Loklio veidas atrodė beveik draugiškas. – Tik prašau knygą padėti į vietą.
– O ką, tavo galva, aš padariau?
– Padėjai į lentyną, bet ne į vietą. Ši knyga buvo trečia iš kairės, o dabar ji stovi krašte… Žinai, Maksai, nesu permainų priešininkas, tačiau kai jos nelaiku, nuotaika nepagerėja.
Nuolankiai perstačiau knygą ten, kur jai derėjo būti, tada neiškentęs nusijuokiau:
– Nuostabu, Šurfai! Kartais man atrodo, kad būtent ant tavo pečių laikosi šis pasaulis!
– Galimas dalykas, – abejingai pritarė jis. – turi kokių naujienų ar tik šiaip nutarei aplankyti?
– Ir viena, ir kita. Bet mano naujienoms reikia intymios aplinkos: vakarienės prie žvakių ir panašiai… Ar turi laiko?
– Būtent prie žvakių? – pedantiškai pasitikslino Lonli-Loklis. – Eche ne itin daug užeigų, kurių šeimininkai degintų žvakes <…> (25psl.)

<…> Šis vyrukas nuolat mane glumina. Kartais atrodo, kad jis tai daro tyčia ir netgi jaučia savotišką sportinį azartą. O namie gal net užsirašo į specialų blonknotėlį, kiek per dieną jam pavyko sukelti man šoko būseną. Trina mirtinas savo letenas, apmautas ornamentuotomis pirštinėmis, ir tylutėliai kikena, kol niekas nemato… <…> (26psl.`)

<…> Teoriškai mane turėjo nedelsiant pakirsti didybės manija. Bet aplenkė. Gal paskiepytas aš nuo jos, ar ką?… <…> (119psl)

<…> O jo mina buvo nekaltų nekalčiausia. Jis priekabiai apžiūrėjo skrynelę ir priekaištingai palingavo galvą.
– Ir ko ją taip apžiūrinėji? – pašaipiai pasidomėjo Džiufinas. – Baisiai, įdomu, kokių permainų tikiesi išvysti?
– Dulkės, – paaiškino Šurfas.
– Prasimanai! Iš kur mano stalčiuje galėtų atsirasti dulkių?! – pasipiktino Džiufinas.
– Vis dėl to atsirado, – flegmatiškai atkirto Lonli-Loklis.
Jis dar kartą nepatenkintas apžiūrėjo skrynelę, tada kruopščiai ją nuvalė – ir ne kuo kitu, o juodai auksiniu Mirties Mantijos skvernu. Atvėriau žaptus, bet juos iškart užčiaupiau nesusigriebdamas, kaip derėtų atsakyti į tokį beprecedentį įžulumą. Man šią procedūrą teko kartoti kelis kartus: apstulbęs žiopčiojau lyg ištraukta iš vandens žuvis.
– Tavo drabužiai, skirtingai nei manieji, vis tiek jau nešvarūs. Dar truputėlis dulkių jiems nebepakenks, – ramiai paaiškino tas akiplėša. <…> (121 psl)

<…> Save reikia mylėti ir girti. Negi tokį atsakingą darbą patikėsi svetimiems! <…> 143psl

Dženi Devys; “Žvaigždžių Keliai: Į ūką”

17 Geg

Dženi Devys
Žvaigždžių Keliai: Į ūką

Aprašymas:
Betyrinėdamas nežinomą kosminės erdvės regioną, erdvėlaivis Enterpraiz susiduria su keistu dulkių debesiu. Ir jau po kelių minučių susiduria su kosminiu laivu iš Krantino planetos. Pasikalbėję su Krantino laivo kapitonu, Enterpraiz leidžiasi į kelione link jo gimtosios planetos, kuri yra apsupta paslaptingo ūko. Tolesni tyrinėjimai leido padaryti išvadą, kad Krantino planetos augmenija ir gyvūnija yra beveik išnykusi, o pati civilizacija šaukiasi pagalbos.
Po serijos sprogimų ir tiesiog keisto erdvėlaivio išnykimo švininėje erdvėje įgula pradeda įtarti, kad dėl visų Krantino planetos nelaimų kalta kita grupė.
Planetos visuomenės vadovas dvejoja, ar pasitikėti erdvėlaivio Enterpraiz komanda, tačiau neapsisprendęs ją areštuoja. Laikas bėga, o Deitas turi rasti būdą, kaip išgelbėti savo komandos draugus, kai tuo metu naikinami du pasauliai.

Mano įvertinimas:
Knyga perskaičiau tai greitai. Tačiau man nuolat buvo sunku atskirti kur kuris veikėjas yra. Vardai atrodė tokie panašūs… O paskui, kai jie neegzistuojančiais techniniais terminais pradėdavo kalbėti, tiesiog sėdėdavau ir klapsėdavau ausytėmis. Pati knyga… Na nėra jau ir tokia bloga… Iš dalies net įdomi…

Įvertinimas 6/10

Darren Shan Saga: 12 knygų ir baigta :)

12 Geg

Baigiau. 12 knygų yra šioje serijoje ir pagaliau baigiau jas skaityti. Kai įsivažiuoji sunku pamesti ką darai. Per pastarasias kelias dienas perskaičiau 10 knygų iš šios serijos. Taigi rezultatas:

Darren Shan
Tunnels of Blood (Kraujo tuneliai)

Skaitome toliau. Šiandien mano rankose Darren Shan trečioji knyga. Tai vaikasms skirta apysaka su šiurpuliukais. Ją labai lengva skaityti, vienas vakaras ir knygos jau nebėra… įveikta. Knygos siužetas yra elementarus. Išties knygoje posūkių yra nemažai ir veiksmas yra nuolat augantis, kartu su įtampa. Tačiau pats siužetas iš ties nėra siaubingai sudėtingas.
Trečioji knyga yra Kraujo Tuneliai. Perskaičiau jau pusę. Kas vyksta? Pas Krepslį atvyksta jo senas pažįstamas ir po neilgo pokalbio pastarasis apsispręndžia palikti mosntrų cirką. Tačiau ponas Krepslis neišvažiuoja vienas, o pasiima su savimi Darren ir Evra. Visa ši kompanija atvažiuoja į miestą ir apsigyvena viešbutyje. Ponas Krepslis naktimis išliųkina tvarkyti savo paties reikalų, kad ir kokie jie yra (vėliau jie paaiškėja). Darren ir Evra dienos metu veikią ką tik nori. Evra atranda televizijos teikiamus malonumus, o Darren turėdamas laisvo laiko sugeba susirasti merginą 🙂
Tačiau ne viskas po saule gerai. Evra bežiūrėdamas žinias sužino baisią žinią, yra atrasti šeši lavonai, kuriems iki paskutinio lašo išsiurbtas kraujas… Sudėti galimus variantus nesunku. Ponas Krepslis naktimis sliūkina paslaptingai ir štai “vampyrų tipo” lavonai mėtosi. Evra ir Darren pradeda sekioti poną Krepslį, bando patys išsiaiškinti tiesą. Ir štai čia viskas pakrypsta į blogą… Toliau nepasakosiu, nes nenoriu per daug papasakoti…
Keli momentai: plečiama pati veiksmo scena. Paaiškėja kelios detalės apie poną Krepslį – jis buvęs vampyrų generolas. Generolas, kuris prieš pat savo paaukštinimą atsistatydino. Kodėl? Nežinia. Taip pat išlenda iš savo patamsių naujas vampyrų porūšis – vampanyzai.

Darren Shan
Vampire Mountain (Vampyrų kalnas)

Šeši metai prabėgo nuo įvykių kraujo tuneliuose. Darren’as jau apsiprato su vampyro asistento gyvenimu.  Cirque Du Freak tapo jo naujais namais, arba bent jau galima teigti, kad jis juos vadina savo namais. Bet štai Krepslis atsikelia vieną rytą ir nusprendžia, kad laikas keliauti į vampyrų kalną, kur Darren turi būti pristatytas vampyrų generolams ir princams. (Kalne vyksta kas 12 metų vykstantis vampyrų susirinkimas)
Ponas Desmond’as įtikino poną Crepsley su savimi pasiimti du jo mažuosius žmogiukus ir keliauti į vampyrų kalną. Kelias į tą kalną nėra lengvas. Iki kalno reikia eiti pėstute, basomis per sniegą… Taigi Kelionė yra varginanti ir sunki. Ir kai kurie neišgyvena ir nepasiekia pačio kalno. Lyg to ir nebūtų gana jos metu paaiškėja vienas siaubingas dalykas. Į kalniuką lipa ne tik vampyrai, bet ir vampanyzai…
Būdamas kalne Darren išmoksta daug dalykų ne tik apie save, bet ir apie pačius vampyrus, jų istoriją, jų gyvenimo būdą, išdidumą, garbę ir t.t. Tačiau, kai kurie iš tų atradimų yra … savotiški.
Manyčiau vienas svarbiausių atradimų yra vampyrų paklusnumas įstatymams. Jie negali pažeisti jų ir jie visuomet dirba jų ribose. Vampyras greičiau pasirinks mirtį nei pažeis įstatymus, kurie gyvuoja kalne ir už jo ribų. Vienas iš jų yra nepaversti vaikų vampyrais… Crepsley pažeidė šią taisyklę. Tačiau vampyrų princai nenorėjo bausti Crepsley pasiūlė, kad Darren turėtų išlaikyti penkis išbandymus ir pasirodyti ar yra vertas būti vampyru.

Darren Shan
Trials of Death (Mirties išbandymai)

Taigi penktoje knygoje mes matome, kaip Darren sekasi išlaikyti tuos penkis išbandymus. Tik išlaikęs šiuos penkis išbandymus jis pasirodys vertas likti vampyru, o jeigu ne…. jo laukia mirtis.
Darren visomis jėgomis bando išlaikyti tuos siaubingus ir skausmingus testus. Tačiau, kol jo pečius yra užgulusi ši Titaniška užduotis, netikėta problema užklumpa vampyrų kalną.
Paslapčia yra rengiamas sąmokslas, kurio metu bus sunaikinti vampyrų generolai ir princai. Karas, kurio pradžios buvo tikimasi jau daugybę metų prasidės… Darren sužino šią siaubingą paslaptį, tačiau, kaip jam pranešti kitiems šią žinią, kai jo paties gyvybė kabo ant plauko?


Darren Shan
The Vampire Prince (Vampyrų princas)

Artimas draugas miršta prieš jo akis. Viena didžiausių paslapčių yra atskleidžiama prieš jo akis, o pačiam kalnui gresia sunaikinimas. Priešas yra taip pat artimas jam žmogus.
Darren yra vienintelis, kuris žino šią siaubiną paslaptį. Jis yra “niekas” ir turi išgelbėti visą klaną. Bėgdamas nuo išdaviko jis leido upės srovei save nunešti iš kalno į miškus. Nors atrodė, kad upės srovės nešamas jis turėjo neišgyventi, tačiau jam pasisekė. Tačiau dabar jis turi grįšti į vampyrų kalną jeigu nori išgelbėti visą klaną. Laiko mažėja, o priešo valanda greitai artėja.
Tačiau, kaip jis turės įtikinti kitus klano žmones, kad priešas yra visų gerbiamas asmuo? O beto, kaip spės jis šią žinią pranešti, kai klanas kurį jis pats bando išgelbėti ieško jo paties mirties?
Tačiau istorija vėl gi nėra tokia paprasta kaip atrodo. Kas nutinka, kai tavo priešas pasirodo, kad nebuvo priešas? Kas nutinka, kai tas asmuo siekė klano gerovės, bet gal būt ne pačiais geriausiais būdais? O kas nutinka, kai tu suvoki, kad atėmiai vieną iš šansų savo klanui laimėti karą?
Tačiau viskas yra, kaip yra. Knygos gale mūsų Darren yra paskelbiamas Princu, aukščiausia valdžia vampyrų kalne. Tačiau, norint sužinoti, kaip tai įvyko reikia perskaityti visą knygą.

Darren Shan
Hunters of the Dusk (Saulėlydžio medžiotojai)

Prabėgo šeši metai. Jis jau priprato prie naujų savo pareigų ir išmokti atlikti kiek galima jas geriau. O nakties padarų pasaulyje vyksta milžiniškas karas. Karas, kurio metu vieni pralaimės ir bus visiškai sutriuškinti, o kiti iškils ir taps nakties valdovais. Karas, kuris nulems viso klano likimą. Bent jau taip buvo paskelbta pranašystėje…
Tačiau štai ir vėl po daugelio metų į vampyrų kalną grįšta ponas Tiny… Tas pats asmuo, kuris prieš daugelį metų pranešė visiems vampyrų generolams ir princams apie artėjantį jų galą, apie vampanyzų valdovą, kuris laimės karą ir sunaikins visus vampyrus. Bet štai jis atvykęs jiems praneša… Vilties yra. Karas gali būti laimėtas, tačiau tik trys medžiotojai gali stoti prieš šį vampanyzų valdovą ir jo ieškoti.
Manau nesunku atspėti kas tie trys asmenys bus. Na gerai, bent jau vieną tai tikrai lengva nuspėti. Pirmasis medžiotojas yra Darren, o antrasis yra Crepsley, o su kitu jau susipažinsime vėliau – Vancha. Vancha yra vienas iš keletos vampyrų princų, ir pats iš savęs yra labai savotiškas veikėjas. Taigi šie trys medžiotojai turės keturis šansus nužudyti vampanyzų valdovą. Jei jiems pavyks, tuomet karas palinks į jų pusę, o jeigu ne, tuomet laimės vampanyzai.

Darren Shan
Allies of the Night (Nakties sąjungininkai)

Pirmas susitikimas įvyko ir vampanyzų valdovas liko sveikas ir gyvas. Dabar sekdami savo instinktais jie grįšta į Crepsley gimtuosius namus, o gal tiksliau galima sakyti gimtąjį miestą. Scena mums primena kraujo tunelius. Scena ta pati, miestas tas pats. Kažkas žudo žmones šiame mieste ir atviruose vietuose palieka žmonių kūnus.
Tačiau štai įvyksta netikėtas knygos posūkis. Netikėtai Darren yra aplankomas mokyklų inspektoriaus ir yra pasidomima kodėl jis gi nelanko mokyklos, kuomet pateikė visus dokumentus, kad į vieną užsirašytų? Tai pirmas žingsnis nuotykių, kurie taps vis baisesni ir baisesni. Žmonės iš Darren praeities vėl sugrįš į Darren gyvenimą, o mirusiųjų skaičiai vis augs ir augs. Ši kompanija turi kiek galima greičiau išsiaiškinti kas vyksta. Tačiau viskas nėra taip paprasta, kai nežinoma jėga suka juos aplink savo pirštą.
Manyčiau ši knyga man labiausiai patiko, nes įtampa pasiekė išties malonų lygį ir puslapius tiesiog skaičiau ir graužiau kiek galima greičiau.

Darren Shan
Killers of the Dawn (Aušros žudikai)

Likimas vėl pasisuka į bloga. Medžiotojai tampa medžiojamaisiais. Mūsų trejetus ir dar keli bendražygiai tampa bėgliais ieškomais policijos ir viso miesto. Jei jie nori susidurti su vampanyzu valdovu jie turi išgyventi pašėlusios minios persekiojimą. Ir kuomet jie išgyvens šią sunkią dieną, tuomet naktį jų laukia susidurimas su vampanyzų valdovu…
Tačiau ar visi išgyvens šį susidurimą ar kas nors kris šiame mūšyje. Spėti, kad vampanyzų valdovas nemirs būtų teisingas, tai klausimas kiek mūsų medžiotojams kainuos susidūrimas su šiuo valdovu? O kitas taip pat svarbus kodėl vampanyzai jų nenužudė, kuomet jie turėjo kuo puikiausią šansą?

Darren Shan
The Lake of Souls (Sielų ežeras)

Ši knyga… Iš pradžių man pasirodė, kad ji visai ne į temą, tačiau vėliau paaiškėjo jos reikšmė. Darren’as vyksta kartu su Harkat į magišką kelionę kurios metu jie turi išsiaiškinti kas yra Harkat arba pražūti. Į šią kelionę juos išleidžia žiaurusis ponas Tiny. Kelionės pradžioje jis jiems duoda patarimą – nužudykite jaguarą ir jūs gausite kitą užuominą kur eiti toliau. Taip nuo vienos užuominos žengdami prie kitos jie eina arčiau savo tikslo.
Ši šalis yra žiauri ir vienas neatsargus žingsnis gali lemti jų galą. Tačiau pasiekę galą jie įmina paslaptį, tačiau net ir man žandikaulis atvipo, kai supratas kas gi visdėlto buvo Harkat.

Darren Shan
Lord of the Shadows (Šešėlių valdovas)

Darren’as pagaliau po daugelio metų grįšta į savo namus. Į vietą kur viskas prasidėjo. Važiuodamas namo jis jaučia, kad viso mūšio pabaiga bus nulemta čia. Ir jis išties arti tiesos, nes šiame vėl apsireiškia vampanyzų valdovas.
Tačiau naujas elementas apie kurį jis visai neseniai sužinojo jam neduoda ramybės. Šešėlių valdovas – asmuo, kuris sunaikins po savo kojomis pasaulį… Ar juo taps jis pats ar tas kurį jis persekioja. Šis baisus klausimas jį kankina sapnuose. O žinantys apie ateitį žmonės perspėja apie šešėlio valdovo iškilimo neišvengiamybę.
Miestas pasikeitė, o jame slypinčios paslaptys jam atneš nemažai skausmo ir šiek tiek džiaugsmo.

Darren Shan
Sons of Destiny (Likimo sūnūs)

Paskutinė šios sagos dalis. Medžiotojai pagaliau stoja prieš vampanyzų valdovą. Vienas mūšis, kuris turi nulemti abiejų klanų likimą. Tačiau viskas nėra taip paprasta, kai šiam paradui vadovauja ponas Tiny. Pergalė jau nebegarantuoja taikos ir pasaulio ramybės. Nesvarbu kuris iš jų dviejų laimės. Galiausiai iškils šešėlių valdovas ir sunaikins pasaulį. Dvi galimybės, kurios iš esmės veda į panašią nemalonią pabaigą. Tačiau mūsų džiaugsmui yra trečia galimybė kurios nenumatė ar bent jau neįvertino ponas Tiny.
Tačiau ar knyga baigiasi laimingai? Nežinau ir net negalėčiau pasakyti. Jeigu manei, kad pilnas ratas užsuktas su grįžimu į gimtą miestą – klydai. Autorius sugeba užsukti dar pilnesnį ratą. Kuris pradžią suveda su galu. Vieną galimybę paverčia kita…