Potvynis

4 Rgp

“Nesu matęs klaipėdos tokios…” šuktelėjo autobuso vairuotojas savo paslaptingajam pašnekovui. Iš tiesų ir aš pati tokios Klaipėdos nemačiau. Atrodė, kad dangus prakiuro ir žaibai tarsi neklaužados vaikai išspruko lauk.

Išėjau lauk ir lietaus lašeliai iškart mane pasitiko ir apibučiavo. Kuo tuoliau ėjau, tuo daugiau lašų sutikau. Galiausiai nebegalėjau matyti kelio, nes lietus buvo toks smarkus. Su visa jėga stengiausi priglausti kompiuterį arčiau melsdama, kad nesulytų ir nesugestu.

Galiausiai prisiglaudžiau po medžiu. Žinau ką sakysite, negalima taip elgtis, kai lauke spjaudosi žaibais kažin kas. Tačiau medis buvo toks nedidelis, kad nusprendžiau – nieko nenutiks. Tačiau lietus vistiek prasiveržęs pro lapus krito ant manęs. Laukiau autobuso. Vyliausi, kad jis greitai atvažiuos. Ir jam pavyko atvykti greit. Greitai nulėkiau iki stotelės ir įsėdau.

Vairuotojas buvo labai malonus. Jis pasiūlė man atsistoti šalia jo, nes ten radiatoriukas veikė. Tačiau atsisakiau, nes šalia durų ir skersvėjai veikė. Kuomet kliuptelėjau ant kėdės pabandžiau išgręšti skarą. Vanduo nuo jos tekėjo. Tačiau mano džiaugsmui kompiuteris nebuvo pabučiuotas lietaus. Taip pat ir knygos, kurias turėjau su savimi.

Buvo įstabu žiūrėti pro autobuso langus. Negalėjau beveik nieko matyti, nes lietus buvo toks smarkus, kad vanduo atsimušęs į langą upeliais tekėjo žemyn. Atrodė tarsi būtume kokioje mašinų plovykloje. Nieko nesu regėjusi panašaus. Patogiai įsirėmusi stebėjau šį netikėtai išdygusį krioklį.

Tačiau didžiausią įspūdį šioje kelionėje namo vis dėl to padarė Klaipėdos miesto gatvės. Lietus buvo toks smarkus ir ilgas, kad vanduo nespėjo būti sugeriamas po žeme. Gatvės patvino. Važiuodama namo mačiau ruožų, kur šaligatvių kraštai paskęsdavo vandenyje. Negalėjai, net nuspėti, kur prasidėjo šaligatvis, o kur jis baigėsi.

Po tiltu tyvuliavo visas ežeras. Autobusas sulėtino greitį susitikęs su šia netikėta kliūtimi. Tarsi kateris perplaukė šį naujai susiformavusį ežeriuką. Lengvosios mašinų pilvukai pilnai tyvuliavo ežerėlio gelmėse. Vaizdas buvo neišpasakytas.

Kai pradėjau keliauti namo visi žmonės, kurie įlipdavo į autobusą būdavo daugiau ar mažiau perliję. Galėjai matyti, kaip šlapi plaukai nepavyzdingai stovi. Kuo arčiau namų, tuo daugiau žmonių būdavo neparagavę lietučio skonio.

Kai galiausiai grįžau namo iš kart palindau po dušu. Jutau, kaip karštas vanduo grąžina gyvybę mano kaulams. Apsirengiau jukata ir ėjau skaityti savo naujos saujos knygų.

Parašytas: 2010 08 03

Advertisements

2 atsakymai to “Potvynis”

  1. Edita rugpjūčio 4, 2010 at 17:56 #

    Tai štai kaip persišaldei.. Aš tai prieš porą mėnesių bėgau lietui lyjant – sportavau, mėgstu bėgioti. Tai nuo to laiko nebegaliu šito daryti… Galbūt kojų sanarius peršaldžiau ar ką, bet šiuo metu joms reikia ramybės 😦 Tai man didelė netektis… :/

    • Silver Woof rugpjūčio 4, 2010 at 19:36 #

      Užuojauta. Net negaliu įsivaizduoti, kaip tatai baisu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s