žaibai be perkūno

23 Lie

Pasakiau antrą kartą labanaktis savo šeimai ir nuėjau gulti. Dribtelėjau ant lovos ir palinkėjau sau saldžių sapnų ir panirau į svajones vildamasi greičiau užmigti. Tačiau sapnai neatlėkė taip greit, kaip norėčiau.
Sapnai nelankė, o netikėti šviesos pliupsniai trukdė miegoti, o lyg to dar negana karštis varė tiesiog iš proto. Galiausiai neapsikenčiau ir nusprendžiau išsiaiškinti, kas čia man naktimis neleidžia miegoti. Praveriu langą ir matau, kad viskas gerai, nerandu savo šviesinio vandalo. Atsigulu į lovą ir vėl pasileidžia šviesos pliupsnių fanfarda.
Kita mintis ateiviai. Nežinau iš kur tokia nesąmoninga idėja kilo, bet nenoriu meluoti ir slėpti tiesos. Atmetusi šią nesąmonę atsikėliu vėl. Atsidarau langą ir žvelgiu viltingai pro jį. Staigą dangų nuskaidrina auksinė šviesa. Tamsa perskrodžiama. Pagaliau susigaudau kas man trukdo miegoti. Už nežinia kiek kilometrų vyksta audra su žaibais ir perkūnija, o čia aš tik žaibus galiu stebėti, nes perkūnas tiek toli nedavažiuoja.
Reginys iš ties įspūdingas. Paprastas, kasdieniškas nakties dangus ir staiga tyliai wapt ir atrodo, kaip kas lemputę danguje įžiebė. Sužavėta šio reginio pasišaukiu savo sesę ir parodau kas lauke vyksta. Ne aš viena pamišėlė, kuri pro langą stebi žaibus be perkūnijos.
Dar po kelių minučių mes jau velkame kėdes į kiemą ir stebime tylias audros apraiškas lauke. Piktinamės kai niekadėjai kaimynai užžiebia šviestuvus savo kambariuose. Dar po kelių minučių ir mano mama prisijungia prie mūsų kompanijos. (Žinoma prieš tai išsireikalavusi kėdės su atlošu). Tačiau jai atėjus visi vaizdiniai jau beveik pranykę ir tik maži žiburėliai nušviečia dangaus tamsybę.
Išties turiu pripažinti aš pirmą kartą gyvenime matau kažką panašaus. Nesu mačiusi audros, kuri vyktu taip toli, o tu viestiek matytumei audros didingumą. Turiu išties pripažinti, kad šiandien tai viena iš didžiausių dovanų kurias galėjau gauti.

Žaibai be perkūno. Ar kas yra kitas regėjęs kažką panašaus? Miesto vaikai, asfalto vaikai ar esate matę kažką panašaus?

Aš nuo mažens myliu audras. Pamilau jas tuomet kai pirmą kartą stebėjau milžiniškus žaibus. Sėdėjau po stogeliu lietuje pražiojusi burną. Žaibai dalino dangų į milijonus dalelių, o vaizdo niekas neužstojo, nes gyvenau pačiame kaimo pakraštyje. Tą dieną aš pirmą kartą pamilau žaibus.

Šiandien ką pamačiau priminė mano senąją meilę…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s