Vaikų biblioteka: ar svarbi jūsų knyga?

- laba diena, norėčiau prasitęsti knygą.

- Koks numeris?

Jau kortelę buvau pasiruošusi, tad per kelias sekundes suvardinu  šešių skaičių kombinaciją.

- Ne man tokio nereikia. – ir jaučiu, kaip kitame laido gale ji numoja ranka.

- O kokio jums reikia? – matyt jie neprisijungę prie visuotinės bibliotekos sistemos.

- to kuris ant lapelio

- Kokio lapelio?

- Kur davėm su knyga. – piktai atsidūsta. Kaip aš, višta, negaliu suprasti apie kokį lapelį ji kalba. O aš tyliu. Nes knygos šalia neturiu, o kas ten per lapelis man didelė paslaptis. Reiks kai grįšiu namo pasižiūrėti.

- Jeigu neturit knygos šalia taip ir sakykit.

- Gerai. Neturiu.

- Kokia pavardė?

Nieko nelaukdama prisistatau.

- O kokią knygą esate paėmusi? Ar svarbią?

Susimąstau, ar aš paėmiau svarbią ar vis dėl to nesvarbią knygą. Nesuvokdama jų vertinimo skalės tik pranešu kokia knyga pas mane yra.

- Ai, tai nesvarbi. – išsiaiškinu, kad mano turima knyga nesvarbi. puiku. – Tai iki gruodžio 23 dienos. Surasime kortelę ir pratęsime.

Sutikau su jų pasiūlymu ir padėjau ragelį. O kas bus jeigu neras mano kortelės? Skambins man vėl ar tiesiog apsimes, kad išvis niekuomet neskambinau…

Rūkas ar…

Šuoliais įlėkiau į autobusą ir susmukau ant pirma pasitaikiusios kėdės. Knyga rankoje, o akys ryte rijo žodžius. Jutau po savo gražiu užpakaliuku, kaip judame į priekį. Baigiau skaityti skyrių ir knygą paslėpiau rankinėje. Apsidairau ir aplink matau tik mišką. Kelias vingiuoja tolyn. Niūrus rūkas mišką daro paslaptingu. Tuokart susimąsčiau ar kada nors teko būti mašinoje pilnoje rūko. Rūkas visuomet aplink, bet ne viduje. Net tais atvejais, kai rūkas nusprendžia tapti švelniais “teisingo atspalvio” beformiais prisvilusio puodo garais. Svajingai žvelgiau pro langą ir toptelėjo mintis: “kokie tie langai nešvarūs”. Tuomet mintys šuoliais nulėkė ir priėjau prie išvados arba lauke rūkas arba tiesiog langai purvini…

Būna, būna…

Kartais geriau net nemėginti drąsinti…

Image by PhotoDu.de via Flickr

- Kaip gaila, kad nemoki vairuoti. – su dideliu liūdesiu pripažino jis.

- Na šiaip aš moku vairuoti. Teises tai turiu. – pripažinau aš. Po mano prisipažinimo sekė ilga tyla, tai pakėliau savo galvytę nuo tuo metu dirbamo darbo ir pažvelgiau į savo pašnekovą. Jis buvo šoke. Todėl nusprendžiau pasiaiškinti. – tačiau man reikėtų prisiminti, kaip vairuoti, nes seniai nevairavau…

Po to jis mane mėgino įtikinti, kad vos tik prisėsiu prie vairo iškart prisiminsiu, kaip viską daryti. Sutikau su juo, kad kaip vairuoti labai greitai prisiminsiu. Tačiau, kaip parkuoti – čia jau kebliau. Miesto gatvėmis važiuoti, net kai mokinausi buvo lengva, bet parkavimosi dalis buvo galvos skausmas.

Pasibaisėjęs man atsikalbinėjimais jis nusprendė su manimi pasidalinti nuostabia video. Mane tai turėjo padrąsinti. Video buvo apie tai, kaip moterys nemoka vairuoti ir parkuotis… Kai peržiūrėjome ją jis priminė man:

- Juk tu vairuosi geriau nei jos – teigė jis.

O aš mintyse tik pagalvojau: “o iš kur man žinoti?”

Kaip woof sieną griovė

Tik Mantas paklausė ar nebus norinčių pabandyti sieną griauti aš jau pirma eilėje stovėjau. Peržengusi skeveldrų krūvą atsistojau prie mirti pasmerktos sienos kampo. Jis man duoda plaktuką į rankas. Su visa turima drąsa ji stveriu. Vos jis paleidžia plaktuką, jis iš kart niukteli žemyn, atsiduria netoli žemės motulės… Nelabai išlaikiau pačio plaktuko svorio.

Tačiau esu ryžtinga. Sugriebiu save į nagą ir pakeliu plaktuką aukščiau, aukščiau. Iš trečio karto pavyksta pakelti jį iki norimo aukščio. Susikaupiu ir trenkiu į sieną. Nuo pirmo smūgio skeveldra nulekia tolyn. Patenkinta savimi taukšteliu į sieną vėl, vėl ir vėl. Šį kart skeveldros nebelaksto. O siena tarsi šaipydamasi iš manęs vos sujuda nuo smūgių krušos (?)..

Mantas sako: “tu mušk į kampą, ana ten.” Iš kart priimu jo patarimą ir iškeliu plaktuką naujam smūgiui į nurodytą vietą. 10 centimetrų į šalį, kitas smūgis vėl pro šalį, kitu smūgiu tik orą užkabinu… Suvokiau, kad su taiklumu teks dirbti… O man toks juokas ima. Juokiuosi ir visi kiti žvengia su manimi (Nors tiksliau iš manęs…) Tačiau vistiek galiu pasigirti – aš prisidėjau prie sienos griovimo, nors su visom savo jėgomis tik pusę plytos ištaškiau į šipulius…

Beždžionėlė

Palangoje išties daug ko gali pamatyti…
Einu sau į kavinukę ir žiūriu važiuoja toks senuliukas ant dviratuko. O ant to dviratuko priekabos (ar kaip tą dalį įvardinti) prikabintas narvas. O tame narve beždžionė. Ji tokia smulkutė. Narvas jau apsitrynęs, akivaizdu, kad seniai naudojamas. Atrodo, kad anksčiau buvo raudono atspalvio, o šiandien jau pilkšvas.
Beždžionė tame narve nerami. Mažas narvas, ji gali vos apsisukti, tačiau vis tiek su išgasčiu laksto iš vieno narvo kampo į kitą. Pro narvo grotas kiša letenas, tarsi šaukia padėkite. Senukui nerūpi, kad jo augintinė panikoje, kad nori pabėgti. Jis darda toliau, o beždžionėlė su kiekvienu stuktelėjimu blaškosi toliau.
Palangoje išties daug ko gali pamatyti…