Alessandro Baricco ,,Be kraujo“

Autorius: Alessandro Baricco

Alesandras Bariko – XX a. pabaigos italų literatūros simbolis, romanistas, rašantis savita maniera.

Knyga: ,,Be kraujo“

Rokas išgirdęs atpuškantį automobilį iškart sugeba įvertinti situaciją, todėl liepia Ninai pasislėpti. Mergaitė susigužia slaptame kambarėlyje ir paklusdama tėvo žodžiams laukia. Tuo tarpu keturi vyrai pilni nedorų kėslų priartėja prie Mato Rucho sodybos. Jie atvyksta suvesti nesibaigiančio karo sąskaitas su daktaru Roku, dar žinomu, kaip Hiena. Rokas miršta, Ninos brolis taip pat, o ji lieka viena degančiame name.

Prabėga daug metų. Iš ketverto lieka tik vienas ir jis laukia pasirodant Ninos. Ji ateina pas jį lengvu žingsniu ir pagaliau jie pabando suprasti tai kas įvyko ir nulemti tai, kas dar turi įvykti

Stilius:

Knygos stilius ne itin patiko. Skaitėsi sunkiai, varginančiai. Sakiniai kapoti.

Tumpai:

• Pirmą kartą išleista: 2002
• Žanras: grožinė literatūra
• Perskaičiau: 2012 sausio 27
• Knygos įvertinimas: 3/5
• Vertėjas: Pranas Bieliauskas 4/5
• Leidykla: Alma littera
• Puslapiai: 93

Prieš savaitę pasidaviau smulkiai priklausomybei. Maniau, kad esu laisva, bet įsitikinau, kad anaiptol. Sakytumėte nieko tokio, bet man taip neatrodo, net jeigu tai tik priklausomybė nuo 3 in 1 kavos.

Prieš kelias valandas baigiau tvarkyti biudžetą, uždėjau naują vardą, išsaugojau ir patenkinta užsiėmiau kitomis, malonesnėmis veiklomis.

Prieinu prie kompiuterio ir pastebiu, kad mano excel dokumentas, kažkaip keistai atrodo… Toks baltas kvadratas… Supratau, kad pamečiau galūnę. Galvoju nieko tokio, prilipdau .xls ir laiminga galvoju, kad viskas tuo ir baigsis. Dokumentą atsidarau, o jame tik vienas kringelis. Kaip galite spėti mano atlikto darbo net su žiburiu nerasi.

Nuėjau pasidaryti kavos, iš spintelės išsitraukiau šokolado plytą. Grįžau prie kompiuterio. Įsitikinau, kad mano akims viskas gerai. Išgąsdinau katiną, parašiau šį įrašą. Eisiu miegoti. Rytoj viską pradėsime nuo nulio ir kepsime keksiukus.

Staiga padavėja nusprendė, kad per karšta čia. Atidarė langą ir šaltos vėjo srovės pradėjo plaukioti aplink. Savo pozicijas apleidęs šaltis, vėl pradėjo grįžti, atkovoti prarastas žemės. Saulė nusisuko, o mano nuotaika subjuro.

Per kukli, kad paprašyčiau uždaryti langą. Bet savo apmaudą išreiškiau kitaip…

Karas su šalčiu:

• Šaltis: + 1
• Aš: 0

Nemėgstu žiemos. Šalta, šalta ir dar šalčiau, bei niūru. Grįžiau į darbą po bronchito, bet mano širdelė jaučia, kad artimiausiomis dienomis vėl būsiu paguldytą į lovytę mylinčio Bronchito ar kokio dėdulės Plaučių uždegimo.

Nemėgstu žiemos. Ir taškas. Šalta, slidu, šlapia, tamsu, niūru…

NORIU važiuoti kur nors, kur šilta! Ten bent saulutė sugeba sušildyti sustirusius kaulus. Kūnas atgauna gebėjimą judėti. Vis galvoju, kad man vertėtų persikraustyti į kokią Angliją – ten šilčiau (o vasarą ne per karšta).