1 etapas:
Atsibundu ir jaučiu, kad mano krūtinė užgulta. Pirma mintis, kad katiniukas mūsų užsigulė ant mano krūtinės. Tačiau jau po kelių sekundžių žinojau, kad tai yra neįmanoma, nes katinas reziduoja Palangoje, o aš šiuo metu – Klaipėdoje. Suvokiau, kad man tiesiog maudžia plaučius.
Susidėjau rankas ant krūtinės, pajaučiau, kad galiu puikiausiai kvepuoti, o pats sunkumas irgi pradėjo nykti. Tačiau pilnai neišnyko. Tai visą likusią dieną pravaikščiojau su šiokiu tokiu maudimu krūtinės ląstoje (ar kaip ten ta vieta vadinasi).
2 etapas:
Maudimas nepraėjo kelias dienas, o kai vaistai, kuriuos nusipirkau nuo peršalimo, nepadėjo nusprendžiau imtis drąstiškesnių priemonių. Nusipirkau garstyčių pleistrų. Kurie mane pažįsta žino, kad ištiesų turėjau būti įstumta į kampą, kad pasirinkčiau šią kankinimo priemonę.
3 etapas:
Kelias dienas nešiojau garstyčių pleistrus. Šiek tiek jaučiausi lengviau, bet dar toli gražu nepasveikau. Pradėjau kosėti, o kol kas dar snargliuotis nepradėjau…
4 etapas:
Paskutinį pleistrą nulupau kartu su daugybę miniatiurinių odos atplaišėlių, o kitose vietose galima pastebėti kažkelinto laipsnio nudegimus. Kiekvienas prisilietimas sukelia lengvą maudimą. Negalėjau ant paprasto pakabuko užsidėti, nes vos kelis gramus sveriantis grožis kėlė tikrai ne pačius maloniausius pojūčius.
Žymos:Mano kūnas
