Skaitydama Salomėja post’ą prisiminiau šį juokingą vaizdelį:
Prieš kelis mėnesius eilinį kartą lankiausi vaikų skyriuje. Jau išsirinkau ką noriu skaityti ir einu link bibliotekininkės. O prieš mane jau stovi jauna mergaitė, gal kokių dvylikos.
- O galėčiau jaunatį pasiimti – taip, ir tarp vaikų ši serija populiari.
Bibliotekininkė nugriebia knygą iš atvirai slaptos lentynos. Įdėmiai pasižiūri į mergaitę ir klausia:
- O pirmą dalį skaitei?
Mergaitė, dar nesugadinta gyvenimo, prisipažįsta:
- Dar neskaičiau, bet mes su drauge kartu ją skaitysime… – vaikas toliau pasakoja kaip jį tą knygą pagarbiai skaitys ir apskiritai kokia ji laiminga gaudama tokią retą knygą. Bibliotekininkė įdėmiai ją stebi.
- Negausi. Perskaitysi pirmą dalį, tuomet ir duosiu. – apsisuka ir knyga atsiduria ant lentynos. Juk ten jai ir vieta – dulkes rinkti.
Moralas: Vaikai nebūkite nagli ir skaitykite knygas iš eilės.
Juokas juokais. Kai buvau maža ir mane tos pačios bibliotekininkės gąsdino. Atsimenu, kaip pati su kraupu ir baime eidavau į biblioteką. Kai paaugau galiausiai galėjau persikraustyti į suagusiųjų skyrių, o dabar kai aš jau didelė, kokios tos moteriškės man malonios…
Žymos:Biblioteka
Kodėl man tokių istorijų nenutinka. Na bibliotekoje senai besilankiau – mažai beskaitau. Bet vistiek, bibliotekininkės vieni iš nekalčiausių padarėlių
Hmmm… vaikystėje, pamenu, buvau tokia pareiginga ir tvarkinga skaitytoja, kad bibliotekininkė man pirmajai duodavo naujas gautas knygas – tai pasitikėjimas!
Gal todėl man biblioteka – jauki vietelė, o bibliotekininkės – gerosios tetulės.