Kavinėse sėdėti yra vienas iš gyvenimo malonumų. Jauki atmosfera, gera muzika (čia jau rečiau pasitaikantis reiškinys), nereikia pačiam gaminti, ir jei nori gali net nešnekėti, tereikia tik pirštu bakstelėti į meniu. Šiandien po lakstymo mieste nusprendžiau nueiti į submariną, tą patį kuris yra priešais akropolį.
Šleptelėjau ant kėdės. Susiradau meniu. Išsirinkau ką noriu ir atsiverčiau savo skaitinius. Tikras malonumas – sėdėti kavinėje ir skaityti gerą knygą. Po amžinybės padavėja atėjo ir užsisakiau savo kepsnį su sūriu. Jai išnykus galėjau toliau maloniai skaityti knygą. Tačiau alkis mane tiesiog graužė. Buvau kantri.
Galiausiai atnešė mano maistą. Jis neatrodė itin skaniai. Tačiau kartais baisiai atrodantis maistas gali būti skanus, o beto paklojau 15 litų. Griebiau instrumentus ir įnikau valgyti. Neaprašinėsiu šitos procedūros… Visi ją gerai išmanot.
Štai jau beveik valanda praėjo nuo apsilankymo kavinėje ir mane vis dar pykina nuo ten patiekto maisto. Labai tikiuosi, kad jūros šventės proga nesusirgsiu “maisto jūrlige” ir nepraleisiu likusio laiko bendraudama imtymiai su klozetu. Kaip sakoma laikykime pirštus, ir tikėkimės geriausio.
Gerai einu skalauti burnos, nes tas bjaurus skonis niekaip nedingsta.
Dar yra gyvų?
Mano dideliam džiaugsmui yra
OOooooo, submarinas! Vilnuje man sriuba atnese su issitroskinusiu tarakonu ir paskui pasiule PAKEISTI lekste! Mazdaug ipilsim be tarakono, bet is to pacio puodo kuriame tas tarakonas vire…. daugiau as ten kojos nekeliu….
na čia jau tampa tarplietuvine blogo restorano versija